Rusų meno istorija

Rusų meno ir literatūros istoriko Viktoro Aleksandrovičiaus Nikolskio (1875–1934) likimas buvo sudėtingas. Menotyrininkas gilinosi į senosios Rusijos dekoratyvinį pasaulį, V.I. Surikovo tapybą, P.P. Končalovskio ir A.V. Kuprino kūrybą. Dviejų tomų V.A. Nikolskio darbas apie rusų meną buvo planuojamas išleisti vienoje geriausių I.D. Sytyno spaustuvių 1915 metais. Tačiau, net jei autorius ir sugebėjo baigti savo rankraštį, kai Pirmojo pasaulinio karo gaisras jau plito po visą pasaulį, rusų leidėjai negalėjo jo išleisti pilnu mastu. 1917 metų revoliucija nustatė savo prioritetus. V.N. Nikolskis netapo naujos valdžios šalininku, jį uždarė į Butyrkas, vėliau ištremė į Sibirą, o po to į Saratovą. 1921 metų Berlyno leidimo įžangoje menotyrininkas P.P. Muratovas rašė: "Rusija, net ir ši ketvirtoji, gimstanti kančiose, pramoninė Rusija, nėra Amerika. Ir mes, rusų žmonės, ? nesame žmonės be praeities. Mūsų menų amžius yra begalinis, o labai senų kūrybų dvasia sklando virš mūsų senosios šalies. Rusų meno istorija, nežinoma Europai ir iki šiol mažai žinoma mums patiems, vaizduoja mus ištikimais Bizantijos įpėdiniais, amžinai išnykusių Vakarų helenizmo bruožų saugotojais, pasakiškų lobynų valdovais, slypinčiais mūsų žemėje ir atsiskleidžiančiais per visus amžius liaudies mene. Uždarydami šią nedidelę knygą, mes su teisėta didžiule džiaugsmu šaukiame: barbari non sumus!"