Visos apie Manyunę. Visa trilogija viename tome!

Turėjau svajonę – pamatyti save mažą.
Pavyzdžiui, penkerių. Švelni, mažytė, su saulėje išblukusiomis šiaudų spalvos plaukais. Mėgau kalbėtis su vikšrais. Užduodavau jiems klausimus ir kantriai laukdavau atsakymų. Vikšrai susisukdavo į kamuoliukus arba nutoldavo. Tyli.
Norėjau pamatyti save dešimties. Juokingą, kampuotą, drovią. Su ilgais plonais kasytėmis ant pečių. Tėtis nusipirko grotuvą, o mes dienų dienas klausydavom pasakų. Uždėdavome vinilinę plokštelę ant stovo, paspausdavome specialų mygtuką; sulaikydami kvėpavimą, atsargiai nuleisdavome membraną. Ir klausydavome, klausydavome, klausydavome.
Man taip norėjosi pamatyti save mažą, kad vieną dieną aš paėmiau ir parašiau knygą apie savo vaikystę. Apie mano šeimą ir mūsų draugus. Apie artimuosius ir brangiuosius. Apie miestą, kuriame gimiau. Apie žmones, kurie ten gyvena.
«Manyunė» – tai šviesus dalykas, kurį saugau savo širdyje. Tai nuostabu, kuo aš džiaugsmingai pasidalijau su jumis.
Turėjau svajonę – pamatyti save mažą.
Išeina, kad mano svajonė išsipildė.
Dabar aš tikrai žinau – svajonės pildosi.
Neabejotinai pildosi.
Reikia tiesiog labai to norėti.