Pasaka

Vladimiras Sorokinas parašė naują pasaką – laukinę, žavingą ir nežmonišką.

Romane «Pasaka» atgyja niūri poapokaliptinė Rusija, kur šiukšlių laukai tampa vilties teritorija, o kelionė per sąvartyną – keliu į sakralinį transformavimą. Pasaulis po katastrofos pasakiškai absurdiškas, tačiau iš jo panoramos išauga amžinos prasmės: mirtis ir atgimimas, tikėjimas ir beviltiškumas, puvimas ir naujoji utopija. Sorokinas veda skaitytoją per valomą absurdiškumą: nuo siaubingos puvimo prozos iki malonės mirgėjimo. «Pasaka» – naujas epas apie rusų sąmonę: nuodėmingą ir šviesią, pažemintą ir svajojančią.

Autorius vėl konstruoja ateitį kaip alegorinį košmarą, bet ir suteikia skaitytojui šansą – baisų, bet vienintelį galimą.