Geriausios istorijos apie arklius. Raudoni, šviesūs, juodi...

«Rusų arklys, jei įsimylės, tai į ugnį ir vandenį už šeimininką eis», — Nikolajus Leskovas
Pasaulinėje literatūroje rasime nemažai nuostabių arklių portretų — nuo Bucefalio ir Rosinanto iki Arklių, linkusių į kaprizus, Vysockio.

Arklių rusų žodyje — tai ne tik kūrinių herojai, bet ir gilių filosofinių prasmių bei nacionalinių idealų nešėjai. Skirtingai nei pasaulinėje literatūroje, kur arklys dažniau pasirodo kaip laisvės ar stiprybės simbolis, rusų rašytojai suteikė arklių personažams nepaprastą dvasingumą ir žmogškumą. Arklys pranoksta žmogų kilnumu — būtent ši savybė daro rusų «arklinę» prozą unikalią.

Į mūsų antologiją pateko žymiausios «arklių istorijos», sukurtos rusų klasikų: nuo legendinio «Holstomero» L. N. Tolstojaus ir Kuprino «Smaragdo&, iki jaudinančios A. P. Čechovo «Ilgesio» ir mylimos sovietinių kavalerių pasakos «Antrojo apyrankės» Lio Branto, ekranizuotos 1967 metais.

Rusų istorijos apie arklius — tai kilnumo, meilės ir gailestingumo pamokos, kurias verta išmokti tiek vaikams, tiek suaugusiems.