Auksinis detektyvo amžius dovanojo mums daugybę žvaigždžių vardų. Tokie rašytojai kaip Agatha Christie, Gilbert Chesterton, Earl Stanley Gardner, Rex Stout plėtojo ir tobulino detektyvo žanrą, jų romanai, neabejotinai pripažinti klasika, iki šių dienų mylimi skaitytojų ir yra kokybės etalonas vėlesniems detektyvinių istorijų autoriams. Garbingoje vietoje šioje grupėje teisėtai stovi John Dixon Carr (1906–1977) – virtuozas, meistriškai sukūręs „neįmanomuosius nusikaltimus užrakintoje patalpoje“. 1933 metais John Dixon Carr pirmą kartą pristatė visuomenei mėgėjišką detektyvą dr. Gideon Fell. Herojaus išvaizda, manoma, buvo paremta kito detektyvo žanro korifėjumi – Gilbert Chesterton, o jo nuopelnai detektyvo žanro istorijoje, daugumos Carr kūrybos gerbėjų nuomone, iš tiesų verti pagarbos. Taigi rašytojas Kingsley Amis savo esė „Mano mėgstami detektyvai“ pavadino dr. Fell „vienu iš trijų didžiųjų Šerloko Holms'o įpėdinių“.
Į šį rinkinį įtraukti tryliktas, keturioliktas ir penkioliktas romanai apie gudraus dr. Fell tyrimus, skelbiami naujomis vertimais: klasikinė „užrakintos patalpos paslaptis“ „Neišsemiamų savižudybių byla“ (1941), „Mirtis viską keičia“ (1942) – retas romanas, kuriame autorius, priešingai, atsitraukia nuo šio ryškaus kūrybos siužeto sprendimo, ir „Kol mirtis mūsų neišskirs“ (1944) – romanas, kurį pats Carr laikė vienu geriausių savo kūrinių.
