Kas bus, tas bus

«Mes nepasirenkame, mes tiesiog einame numatytu keliu ir visada pasiekiame tai, kuo esame».
Galbūt Iren ir Žoržas nežinojo, kuo yra, — jų meilė suformavosi Paryžiaus priemiestyje, įkvėpta Rudolfo Valentino paveikslo ir Prancūzų tylaus kino atmosferos, kuriame abu dirbo: jis buvo stalius, ji siuvėja. Tačiau iš jos darbo išaugo sudėtinga draugystė su dviem turtingomis Sen-Moro gyventojomis, ir visos trys draugės beveik tuo pačiu metu tapo mamomis, o keturių vaikų trijų draugių likimai visam laikui susipynė į Prancūzijos istorijos gobeleną. Arlena svajojo tapti inžinieriumi — laikotarpiu, kai moteris-inžinierius buvo nesuvokiama, o kiekvienas, su kuriuo ji dalijosi savo planais, laikė savo pareiga apie tai pranešti. Danielius svajojo apie karjerą kariuomenėje. Dvyniai Mari ir Toma, menininkė ir poetas, norėjo užsiimti menu. Jų svajonės šiuo ar kitu būdu išsipildė — ir net mirtis neišskyrė nė vieno jų nuo svajonės, tačiau daugelį metų juos išskyrė vieną nuo kito...
Už savo debiutinį romaną «Nepriimtinių optimistų klubas» prancūzų rašytojas ir scenaristas Jean-Michel Genassia 2009 metais gavo Goncourt'o premiją. «Kas bus, tas bus» — jo naujas epas, didinga saga prieš audringos Prancūzijos istorijos panoramą 1920–1960-aisiais. Šis tekstas akinančiai blizga — karas, meilė, neapgalvota viltis, amžina neapykanta, apgailestavimai ir saviapgaulė, katastrofos ir prarastos galimybės, viltis ir atgimimas. Ir nors visiems herojams kelias numatytas, pasirinkimas vis tiek priklauso jiems.