Karalienė Margot

Šešiolikto amžiaus antrojoje pusėje Prancūzijoje vyko beveik nuolatinis karas tarp protestantų ir katalikų. Po Henriko II mirties nauju prancūzų karaliumi tapo jo sūnus - penkiolikmetis Pranciškus II, tačiau iš tikrųjų šalį pradėjo valdėti jo motina - katalikė Katerina Medici. Jos dukra Margarita de Valua Dima išvedė savo romane po karalienės Margot vardu. Šios moters biografija pateikė turtingą medžiagą vaisingam rašytojui. Bandydama sustiprinti Valua dinastijos valdžią, Katerina Medici beveik nuo dukters gimimo pradėjo ieškoti jai sužadėtinių iš karūnuotų Europos šeimų. Katerina laikė labiausiai naudingą partija Margaritai Navaros karalienės Jano d'Albre sūnų. Šis santuoka padėjo sujungti Burbonus ir Valua. Tačiau jaunoji Margarita pradėjo skatinti dėmesį sau iš katalikų vadovo Henrikas de Gizo... Taip prasidėjo įvykių raizgalynė, kuri galiausiai privertė protestantų naikinimą Varpininkų naktį. Margarita de Valua buvo šių įvykių centre, kurie užvaldė Dima vaizduotę. Dėl to 1845 metais Paryžiuje buvo paskelbtas jo parašytas romanas „Karalienė Margot“. Tai tapo pirmuoju trilogijos, skirtos ilgalaikiams susidūrimams tarp katalikų ir protestantų, krečiančių Prancūziją paskutinių Valua dinastijos karalių laikotarpiu, dalimi. Netrukus pasirodė antroji ir trečioji trilogijos dalys - romanai „Grafienė de Monsoro“ ir „Keturiasdešimt penki“.