Dykuma. Pirmasis pasaulinis karas ir siaubo atsiradimas

Žmoguje yra įdiegta trauka į baisius dalykus, ji įsišaknijusi giliai kultūroje, tačiau siaubo žanras pradėjo savo baisią mirties šokį meninėje literatūroje ir kine kaip viena iš Pirmojo pasaulinio karo - kataklizmo, kurio istorijoje dar nebuvo - pasekmių, rodo U. Scott Pull. Karas privertė visą kartą susidurti su mirtimi akis į akį: Fritz Lang išgyveno, tačiau grįžo su mintimis apie blogio prigimtį; Zygfridas Sassoonas matė mirusiuosius net ligoninėje; Otto Dix paveikslai tapo vienu iš natūralistiškiausių ir baisiausių karo siaubų vaizdų; Zygmundas Freudas 1919 metais parašė nemirtingą „Baisų“. Siaubas tapo ne katarsiu, o pakartojimu, ne pramoga, o kažkuo panašiu į gidą po naują normalumą. Šaudmenys, kulkos, dujos ir kiti technologiniai pasiekimai paverčia kūnus beformėmis kapsulėmis, vis dar materialiomis ir organinėmis, bet sukeliančiomis beveik chtonišką siaubą. Kariai prisikelia iš kapų ir kaltina piliečius, kad jie nieko nežino apie atneštą karinę auką. Vampyras sukuria „didžiojo mirties“ erdvę. „Kiekviename siaubo filme, kiekviename pasakojime šio žanro, kiekvienoje šio žanro kompiuterinėje žaidimų pramogoje šėlsta ir kutena mums nervus Pirmojo pasaulinio karo vaiduokliai, besivystantys mūsų sąmonės slenksčio“.