Septynios gyvybės

«“Septynios gyvenimai” — kaip tas sodas, kuriame išsišakoja takai, kai žmogus žengia į vieną taką, o būtų galėjęs žengti žingsnį kairėn arba žingsnį dešinėn ir atsidurti... kur nors visai kitoje gyvenime? Ar kitame mirties? Ar vėl ten pat? Ši knyga — bandymas nueiti visomis kryptimis, sugrįžti ir perpasakoti, kuo viskas baigsis». Zacharas Prilepinas «Prilepinas bando sekti skirtingus likimo įkrovimus, ieškoti praeities šakų — ir stebėti, kaip viskas pasisuktų, jei kiekvienoje iš jų būtų galima pasukti vieną mažą, nepastebimą varžtelį. … Tikra didelė literatūra; pati gyvenimas, išliejamas į žodžius, ir grynas skaitytojo laimė». Galina Juzefojič «“Septynios gyvenimai” — turbūt asmeniškiausia Zacharo Prilepino knyga. Čia labai daug paties autoriaus: su jo neišgyventa skausmu, besiširdžiu meile, nepaliaujama pyktis. Ši knyga — reprodukuotas tylėjimas: tu nori ko nors paklausti savo pašnekovo, bet supranti, kad tau neatsakys, nes ten, gilumoje, burbuliuoja tai, apie ką nesusitarta kalbėti, o žodžių tokių tarsi ir nėra… Taigi tu jo nieko neprašo. O jis tau vis dėlto — atsako». Sergejus Kumiš, «Fontanka.ru» «Galva sukasi nuo “Septynių gyvenimų”. Vaikštai ir girtas, ir laimingas, ir iki viršaus prisipildęs kokio nors svarbaus žinojimo… Tarsi tave išardė į varžtus — ir vėl surinko, jau teisingai. Stovi, save veidrodyje apžiūri: o kaip aš iki to gyveno?.. Pasakojimų statybos mechanika — užjūrinė. Taip Hemas statė savo tekstus, Džekas Londonas ir Trumenas Kapote dirbo taip. Literatūrinė tradicija — rusiška, nuo Gogolio iki Gazdanovo ir toliau: iki Rasputino, Belovo. O stilius — Prilepinas. Čia jo nieko neatpažinsite.   «Septyniose gyvenimuose» Prilepinas vėl ištrūko už vėliavų, dirbo savo galimybių riba ir peržengė šią ribą». Dmitrijus Filippovas, «Literatūrinė Rusija»