Mūsų aštuoniolikta ruduo

Autobiografinė rašytojo Nikolajaus Andrejevičiaus Vnukovo apysaka pasakoja apie jo paskutinį mokyklinį vasaros laikotarpį, apie pirmą žiaurų mūšį, į kurį jam ir jo buvusiems klasės draugams teko patekti. Septyniolikmečiai berniukai kovoja kaip herojai, o per pertraukas tarp mūšių rašo laiškus mamoms ir prisimena, kaip bėgo maudytis, šoko mokyklos vakarėliuose ir ėjo į kalnus ieškoti kizių. Saulėti vaikystės dienos, taikus gyvenimas dar taip arti — ir jau taip begaliniai, neatšaukiamai toli… O suaugusiųjų gyvenimas žvelgia į juos griežtu karo žvilgsniu.
Prasmingai paprasti, toli nuo bet kokio pompastiškumo apysakos žodžiai amžinai išlieka atmintyje. Tai reikia prisiminti. Tai reikia žinoti tiems, kurie šiandien žengia į suaugusiųjų gyvenimą.