Akmuo. Nežmonių ekologija

Senovės graikų mitas pasakoja, kaip karalius Sizyfas buvo nuteistas dievų stumti sunkų akmenį į kalną, tačiau jo pastangos buvo bevaisės: akmeniui pasiekus viršūnę, jis vėl nusirisdavo žemyn. Tarp daugybės mito interpretacijų nepastebime: niekas nepask pasako apie krintantį akmenį. Tuo tarpu akmuo akivaizdžiai turi savo agentiškumą ir kovoja dėl pagrindinio herojaus statuso: nežmogiškojo — su žmoginiu. Džefris Džeromas Koenas, Gerardo Vašingtono universiteto Viduramžių studijų instituto direktorius, siūlo pažiūrėti į akmenį ne kaip į rekvizitą, o kaip į istorijos ir naratyvo protagonistą. Pasiėmęs posthumanistinę tyrimų optiką, siekdamas suprasti pasaulį nežmogiškų aktorių požiūriu, Koenas randa netikėtą sąjungininką: viduramžių literatūrą. Pasakojimai apie atgyjančius brangakmenius, atveriančius duris požemiuose, puslegendinius riterius ir karalius kiša pagalius į antropomorfizmą; jie kupini gyvybės ir metafizikos, kurie iššaukia troškimą nuimti kerus nuo pasaulio, sumažinti medžiagą iki žaliavos ir sumažinti ją per utilitarizmo prizmę. Įžanga Maksimilijano Neapolietiško.