Lengvos kalvos

Sunkiausia — lengva. Taip sunku lengvai mylėti, lengvai atleisti, lengvai tikėti... Mergaitę Dinką įvaikino. Iš vaikų namų ji pateko į Lengvas kalvas, mažą kaimelį tarp didingų kalnų. Ten pušys, tarsi milžinų broliai, apsupo Dinką ir jos naują šeimą: gerąjį Jurasį, talentingąjį Ženką, švelnią mamą Katę, tetą Svetą, dėdę Sašą ir dėdę Pete. O vyresnioji iš jų buvo močiutė Tasya, pati kaip pušelė — plona, sausa, bet stipri ir pilna meilės, kuri padėjo jai išgyventi sunkų gyvenimą ir padeda visiems jos vaikams ir anūkams.
Jėga ir išmintis, kurių moko kalvos ir močiutė Tasya, padės Dinkai atleisti tėčiui Serjojui, Ženkui — patikėti savo kūryba, tetei Svetai — pasiryžti būti laimingai, o Jurasui — priimti mamos laimę. Taip lengva ir taip sudėtinga — tiesiog mylėti. Bet kartą išmokęs — nepamirši.

Paveikslėliuose menininkės Anastasijos Serpreki tapo tikrais ir pušų šnarėjimas, ir vėjas Dinkos plaukuose, ir vandens sprogimas miško ežere, o svarbiausia — gerumas didingų kraštų ir jų gyventojų.