Giuseppe Bergman. Tomas 3. Rytų nuotykiai

Mes išvykome į Rytus, nepasirinkę jokio konkretaus maršruto, nei vietų, kurias planavome aplankyti. Nesuprasdami, kad mūsų maža grupė vakarietiškų racionalistų, įgijusių su motinos pienu tikėjimą technologija ir empiriniais pažinimo metodais, įsiveržia į neraštingumo ir metafizikos teritoriją.
Galbūt buvome pavergti nuomonės, kad Rytai ir Vakarai yra dvi papildančios vieno didelio visumos dalys, kurios pasiekia tas pačias išvadas, nors ir skirtingais keliais: Vakarai – moksliniais metodais, Rytai – per nušvitimus.
Pagal idėją, mums reikėjo visiškai atsidėti kelionei, mėgaujantis dulkėtų kelių vaizdais, vedančiais į begalybę, ir pasiduodant žavesiui, sklindančiam iš nežinomų vietų.
Iš Venecijos išvykome vėlai vakare, turėdami didelį chaosą mintyse: nuo šiol mes nebuvome nei racionalistai, nei technikos entuziastai.
Ar pasieksime Rytus? Ar suprasime Rytus? Allah žino. Bandėme pasiruošti susitikimui su Indijos civilizacija, sukurti prielaidas konstruktyviam dialogui, remdamiesi mumyse gyvenančiu mistiškumu, savo dvasiniu pagrindu, tačiau nesusiejant su jokia konkrečia religija. Iš tikrųjų visa tai greitai prarado mums prasmę, nes keliai, padengti amžių dulkėmis, turi savitą žavesį, savo šešėlines ir saulėtas zonas, savo paslaptis, mįsles ir turtus.
Kelyje į Rytus mes vis dėlto likome komiksų belaisviais ir nevaržomai fantazavome, šlifuodami savo ginklus būsimoms paieškoms. Komikse viskas išreiškiama per metaforą brūkšnių ir linijų. Jo pagrindas – išgalvotas maršrutas, atsiminimas apie tai, ko niekada nebuvo.