Cefeidos. Andromeda

Kai naktis ateina, danguje užsidega tūkstančiai žvaigždžių, tačiau kai kurių jų šviesai prireikė milijonų metų, kad pasiektų mus. Kai kurios iš jų užgeso ilgai prieš mūsų gimimą – net žvaigždės negyvena amžinai. Ir jei kitas, panašus į mūsų, pasaulis yra taip toli... Galbūt jis jau seniai užgeso, kaip ir šios žvaigždės, palikdamos po savęs tik šaltą švytėjimą mūsų danguje.

Min gyvuoja neieškodamas savęs ir gyvenimo prasmės – jis tiesiog egzistuoja, pamiršęs skaičiuoti praeinančias dienas. Po violetiniu dangumi kiekviena pragyventa sekundė atrodo svarbesnė už viską, kas vyko su juo iki šios akimirkos. Šis pasaulis užpildo tuštumą viduje: žmonėmis, jausmais, būtinumo jausmu. Praeitis praranda valdžią virš jo ir užleidžia vietą dabartiai, ir Min nustoja žiūrėti atgal ir pagaliau nusprendžia gyventi.