Šeimos laimės kolyma

Praeitis primena senus spintą: niekada nežinai, kas tau užgrius ant galvos, jei neatsargiai atidarysi duris — pamiršta žaislas arba senelio priešas. Į pagalbą Violai Tarakanovai atėjo bendradarbis, rašytojas Mefodijus Volkonskis. Jis prašo rasti dingusią žmoną, bet tuo pačiu bando vadovauti Vilkai, kaip stažuotojai. Laimei, likimas (ir virusai) yra Violos pusėje: Mefodijus susirgo karščiavimu, atlaisvindamas erdvę tikram tyrimui. Vienintelis užuominas veda į išprotėjusius devyniasdešimtuosius, prie legendos apie neįmanomą žudiką Andrių Kurunosovą, kuris nepalieka pėdsakų, išskyrus lapą su savo vardu šalia kūnų. Infarktas, insultas, nelaimingas atsitikimas — paslaptingo budelio aukos visada mirė pačios. Violai teko išspręsti užduotį iš praeities: kaip galima nužudyti žmogų, jo nepaliečiant? Atsakymas slypi psichologijoje... ir vaistinėlėje. Tarakanova iššifravo „idealaus nusikaltimo“ paslaptį. Vaizdas susiklostė, tik tiesa pasirodė daug baisesnė už bet kokią romano fantaziją...