Teisingųjų šviesa. Knyga 2. Ponia

Leitenantas Nikolajus Ozairevas grįžta po užsienio ekspedicijos į Rusiją ne vienas. Prancūzijoje jis beprotiškai įsimyli gražuolę Sofiją de Šamplit – protingą, savarankišką, kritišką savo nuomonėse, be to, republiką palaikančią, ir siekia jos rankos ir širdies.
Sofija daug ko nesupranta ir nepriima Rusijos gyvenime, ir pirmiausia jai pasirodo monstriška, kad čia vis dar egzistuoja vergovė. Ji bando palengvinti valstiečių gyvenimą, kas nepatinka jos uošviui. Bet netgi jam, despotiniam, burbuliuojančiam senukui, veikia Sofijos žavesys, jos charizma, grožis, pasirengimas padėti kiekvienam, kam reikalinga jos dalyvavimas.
Bet jos pačios liūdesiui padėti niekas negali – ji su Nikolajumi neteko pirmagimio, ir tai nėra lengva išgyventi.
Tuo tarpu Rusijoje nestinga neramumų – iš užsienio ekspedicijų sugrįžę karininkai pasisavino laisvės, lygybės, brolybės idealus ir nenori jų pamiršti. Artėja 1825 metai.