Protopopas Avvakumas. Didikė Morozova: trys pamiršti pasakojimai

Pirmą kartą šiuolaikiniame leidime surinkti reti istoriniai pasakojimai XIX–XX amžių sandūros, priklausantys rašytojui Ivanui Lukašui ir vyskupui Michailui (Semjonovui). Jų pagrindas — autentiški dokumentai, liaudies pasakojimai ir šiuolaikinių liudininkų prisiminimai. Autoriai siekė istorinio tikslumo ir vengė savavalio išgalvoto turinio, išlaikydami pasakojimo meninę jėgą. Rinkinys prasideda pasakojimu apie protopopą Avvakumą — senosios tikėjimo konfesijos išpažinėją, gerbiamą kaip šventąjį kankinį. Jo žygdarbis sudaro kontekstą, kuriame atsiskleidžia jo artimiausių bendražygių likimai: didikės Teodonos Morozovos, jos sesers kunigaikštienės Jevdokijos (Marfos) Urusevaitės ir Jevdokijos Uruslanovos. Jos visos tapo bažnyčios skyrybų aukomis ir priėmė kankinystės mirtį, likdamos ištikimos senajai maldingumui. Šiuolaikiniai žmonės vertino šiuos pasakojimus už istorines tiesas ir dvasinės jausmo jėgą. Ivanas Lukašas sugebėjo sujungti gyvą pasakojimą su pagarba nacionalinėms tradicijoms, o vyskupas Michailas rašė kaip ganytojas, kreipdamasis į skaitytojo širdį. Nenuostabu, kad Lev Tolstojus, mąstydamas apie senosios tradicijos šalininkus, pastebėjo: „Senosios tradicijos šalininkai išlaikė gyvą tikėjimą, ko mes, dominuojantieji, seniai netekome“. Šie žodžiai tiksliai perteikia šio rinkinio dvasią, kur istorija ir tikėjimas skamba kartu. Tai priminimas apie nepaklūstantį drąsą ir dvasinę žmonių iš XVI amžiaus aukštį.