Šeimos laimė. Apysakos

L. N. Tolstojaus literatūrinės kūrybos reikšmės skaitytojams visame pasaulyje neįmanoma pervertinti. Didžiojo mąstytojo kūriniuose pagrindinė reikšmė skiriama ne tiek išoriniams įvykiams, kiek tam poveikiui, kurį jie daro herojų charakteriui. Vienas iš Tolstojaus šiuolaikinių šalininkų, N. G. Černyševskis, rašė: grafą Tolstojų labiausiai domina „psichinis procesas, jo formos, jo įstatymai, sielos dialektika...“ – kitaip tariant, žmonių dvasinis gyvenimas ir vykstantys jame vidiniai pokyčiai.

Tolstojaus kūriniai, pateikti šiame leidinyje, rašyti skirtingu metu, tačiau suvienyti meilės tema, jos įvairiapusiškumu ir būsenomis. Pavyzdžiu herojų apysakoje „Du husarai“ – dviejų kartų grafų Turbinių šeimos atstovai – matome, kaip keitėsi visuomenės papročiai ir „laiko herojaus“ asmenybės tipas. Romane „Šeimos laimė“ – jaudinančioje ir nuoširdžioje istorijoje apie merginą Mašą – atsiskleidžia herojės svajonės apie romantišką meilę ir tie pokyčiai, kurie vyksta ją po santuokos. Apysakos „Kreicerio sonata“ herojus Vasilyj Požniševas nesėkminga santuoka užveda į tragediją ir visiškai apverčia jo gyvenimą. Sudėtingas dvasinis kelias laukia ir pagrindinio apysakos „Tėvas Sergijus“ veikėjo Stepano Kasatskio, buvusio puikaus karininko, kuris turi pereiti per daugelį išbandymų, kad įveiktų pasididžiavimą ir ambicijas.