Pusvalandis tylos. Esejai apie Dievą, žmogų, šiuolaikinę kultūrą

«Vieni jos ieško, kiti bijo. Pirmiesiems ji — oras, antriems — teismas. Ji reta viešnia mūsų namuose, bet be jos ne įmanoma subręsti ir ne augti sielai. Iš tiesų išgirsti savo nuosavą balsą galima tik šalia jos. Mes kalbame apie tylą. Iki pergalės ir ne abejotinų hosanų reikia pasiekti per pačias įvairiausias paramos. Pavojingiausi miegoja viduje ir pažadinami vienišume. Iš pradžių užplūs artimiausi įspūdžiai, veidai, žodinis triukšmas ir panašiai. Jie ištirps taip, kaip tirpsta putos vonioje. Tai tiesiog reikia permirkti. Tada, iki pabaigos pusvalandžio, gali daugiau nieko ne įvykti. Taip, kažkas atsimins, apie ką nors pamąstys. Susikaupę šiukšlės viduje per daug didelės, kad stebėti mėlynę pirmo patarimo».