Po įtarimu

Eseje „Po įtarimu“ (2000) Borisas Groysas siūlo apsvarstyti, kas slypi po mūsų kultūros semiotine paviršiumi – tamsi submedinė erdvė, paslėpta už pasaulio vaizdo. Žiūrovui tai visada tampa abejonės ir baimės priežastimi, tačiau kita vertus, netikėtų atradimų ir nesąmoningų pažinimų šaltiniu. Išskirtinėje situacijoje įkandanti kritinė žvilgsnis, trokštantis medijų atvirumo, atranda plyšį, kuriame akimirksniu atskleidžiama tiesa. Šis momentas virsta naujų ženklų atsiradimu, vėliau įsipynusių į bendrą audinį. Remdamasis įvairiais filosofiniais tekstais, nagrinėjančiais abejones ir Kito žvilgsnį (nuo Dekarto, Heideggerio, Sartre'o, Mosso ir Bataille'o iki poststrukturalistinių Lacano ir Derrida tyrimų), Groysas apibrėžia ontologinį įtarimą kaip visų medijų medianą, kaip pamatus, užtikrinančius mūsų kultūros archyvo reprodukuojamumą ir nuoseklumą.