Aš su jumis nekalbu

Ženai 15 metų, ir ji turi ypatybę — kalba ne su visais ir ne visada, bet tai nepriklauso nuo jos noro. Ankstyvoje vaikystėje Ženja parodė nepaprastų gebėjimų: anksti pradėjo kalbėti ir skaityti, greitai įsimindavo eiles, buvo bendraujanti ir linksma. Bet vienas įvykis darželyje — ir viskas pasikeitė. Kol Ženja kovoja su selektyviu nutylėjimu ir kalba su pasauliu per fotografijas, mokytojai laiko ją neišmokoma, o klasės draugai vadina mutantė. Tačiau savo vidiniuose monologuose Ženja tebėra emocinga, stebinti, protinga. Jos nuoširdumo užtenka ir dėdei Frenkui, nesusipykusiam su artimaisiais, ir tėvams, išgyvenantiems be algos 1990-aisiais, ir net karvės Zorės, kurią veža į skerdyklą, išgelbėjimui. Sesuo Sona ir mokyklos draugas Fedas sugalvojo Ženai išeitį — jai tereikia sekti jų planu ir ryžtis sukilimui mokykloje, bet realybė — ne filmas. Gal kaip išeitį pasiūlys testai iš žurnalų, kuriuose Ženja ieško atsakymo? Bet jie dar labiau ją supainioja.

Ir kol pasaulis aplinkui sprogsta nuo dialogo triukšmo, streikų ir nutylėto kovo jos mėgstamo muzikanto — Kurto Kobei–, mergaitė pati randa būdą, kaip pagaliau būti išgirstai visų. Ši apysaka — tai istorija (arba savas šalys) tos pačios Ženijos, pažįstamos daugeliui iš ekranizuotos apysakos „Sasha šalis“.