Pagrindinis šios knygos privalumas – poezija. Tai pirmiausia poetinė knyga, o paskui jau viskas kitas: temos, siužetai, mintys, apreiškimai (taip pat, tikiuosi, nebepriklausantys nuo susidomėjimo). Tegul kažkam skonis atrodo „prozinis“ ir beveik trivialis, be ypatingų prabangių ir naujovių (nors jų yra ir to, ir to), bet - vis tiek - poezijos kalba. Kalba, kuriai klasikinis - „puškinškai-blokinis“ norėčiau ją pavadinti - kanonas natūralus, kaip kvėpavimas, o visame pasaulyje žinomas postmodernizmas… bet geriau aš apie tai pasakysiu eilėmis: jis beveik nepaliko ant jos kūno mirtinų nagų, / nors vis dėlto šiek tiek paspaudė savo gyvybinguose apsivyniojimuose. Ir paskutinis dalykas: autorius rašė šį kūrinį (žaizdamas, kūrė šį tekstą) išimtinai sau… na, galbūt dar dviem-trimis nežinomiems „širdies draugams“. Šiuo „dviem-trims“ knyga, greičiausiai, ir patiks, arba, kaip sakydavo senovėje, „tebus širdžiai paguoda ir džiaugsmas“.
