Sodomą ir Gomorą

„Sodomą ir Gomorą“: 

1913 metų lapkričio mėnesį pasirodė pirmasis Marsele Prousto romano „Iš kelio link Svanų“ tomas. Pasinaudojant draugų pastangomis, mažai kam žinomam rašytojui pavyko išleisti knygą, nes sudėtingai struktūrizuota, autobiografinė kūrinio forma iš pradžių nesukėlė susidomėjimo leidėjams, o vėliau ir kritikams bei skaitytojams. Tuo metu vargu ar kas nors galėjo numatyti, kad ciklas „Ieškant prarasto laiko“, kurio pirmoji knyga bus „Iš kelio link Svanų“, laikui bėgant bus laikomas vienu iš reikšmingiausių XX amžiaus pasaulio literatūros kūrinių. Kiekvienas ciklo romanas skirtas tam tikram gyvenimo etapui: „Iš kelio link Svanų“ pasakoja apie pagrindinio veikėjo vaikystę ir apie įvykius, įvykusius prieš jo gimimą; „Po mergaičių, apdovanotų gėlėmis, priežiūra“ – apie jo paauglystę, pirmos meilės žlugimą ir naujos atsiradimą; „Hermanų pusė“ – apie jo jaunystę. „Sodomą ir Gomorą“ (paskutinis romanas cikle, paskelbtas autoriaus gyvenimo metu) tęsia „Hermanų pusės“ temas ir siužetą: tai tolesnė istorija apie jauno veikėjo pasaulietinius pasiekimus. Čia taip pat yra meilės ir santykių tema tarp veikėjo ir Albertinos, nuorodą į knygą „Po mergaičių, apdovanotų gėlėmis, priežiūra“. Ketvirtasis romano ciklo „Ieškant prarasto laiko“ pasirodo skaitytojui, vertimas Elena Baevskaya, kuris paneigia liūdnai įsitvirtinusį įsitikinimą, kad Proustas – garbingas, intelektualus, bet nuobodus autorius.