Raganių. 13 teismo procesų chronika

1590 metais Edinburge buvo teisiamos moterys, kaltinamos raganybe. Procesas, prasidėjęs kaip vietinis nagrinėjimas, tapo nacionaliniu įvykiu. Į teismą atvyko pats karalius Jokūbas. 1692 metais ramų puritonišką koloniją sukrėtė neįtikėtini įvykiai – vietiniai gyventojai buvo apkaltinti ryšiu su velniu. Jiems liko tik kankinimai ir egzekucijos, o miesto pavadinimas liks amžinai įrašytas į istoriją: Salemas. 1730-aisiais Marija-Katrin Kadiėr apkaltino kunigą, kad jis ją pagundė. Gandai išplito visur, tarsi maras. Teismo processo pradžioje ir Marija-Katrin, ir kunigas buvo įtariami raganybe. Jaunai merginai lemta tapti vieno garsiausių ir svarbiausių XVIII amžiaus procesų herojumi. Herojumi ir auka. Šabashai ir liaudies gydymas, „Raganių plaktukas“ ir traktatai apie satanizmą, viduramžių Škotija ir raganių nužudymai 1940-aisiais. Kas buvo visos šios moterys ir vyrai, kurių vardai žinomi mums tik dėl raganybės? Kas juos supo, kuo jie gyveno? Ir kas yra raganių šiandien? „Procesai prieš raganas – tai valdžios pasireiškimas kitų žmonių atžvilgiu: jiems galima sukelti skausmą, užčiaupti burną, juos pasmerkti ir nužudyti. Jeigu mes nepajusime jų skausmo, nesikelsime sukrėsti dėl jų likimo, tuomet nesuprasime viso neteisėtumo, viso akivaizdaus neteisingumo persekiojimų atžvilgiu. Jei nejaučiame, tai kaip kovoti?“ (Merion Gibson)