Pasiuntinio romansas

Zakhar Prilepin - prozininkas, žurnalistas, muzikantas, "Didžiojo knygos" , "Nacionalinio bestselerio" ir "Jasnosios Polianos" premijų laureatas. Romanų autorius "Buvimas", "Sankya", "Patologijos", "Juoda beždžionė", apysakų ciklų "Aštuonetas", "Nuodėmė", "Batai, pilni karšto degtinės" ir "Septynios gyvybės", publicistikos rinkinių "Pas mus atvyksta Peresvet", "Lėkiojantieji burlaikiai", "Ne svetima sumaištis", "Kuopa", "Kai kurie nepateks į pragarą".
"Pasiuntinių romanss" - tai jo pirmasis bandymas ne publicistikos, o meninio suvokimo aprašymo apie išgyventus karinius metus Donbase.

"Trys žingsniai nuo sienos buvo žemė, kurioje nesilaikoma jokių įstatymų. Žmonės, gyvenantys čia, nepakluso niekam išoriškai. Be to, iš vidaus jie taip pat niekuo tiksliai nebuvo valdomi".

"Donbase jis pasiruošė greitai ir netikėtai pačiam sau. Paprašė atostogų darbe; niekas net nepasidomėjo Vastrytsko planais artimiausiam mėnesiui.
Į Donbasą Vastrytskas važiavo dėl gyvenimo lengvumo, ir dar dėl to, kad visata atrodė, kad susisuka, išsikraipo, nuslydo į šoną, - o to jis nemėgo".

"Lauko vadas Protingas - priešingai nei Lesencovas, vietinis, donbasietiškas, - idealiai atkuria anksčiau egzistavusį istorinį tipažą: jis priminė labai gerą geografijos mokytoją, kuris staiga, kai prasidėjo sezoninis apokalipsė, atrado gebėjimą žudyti. Žudyti Protingas stengėsi dėl reikalo".

"Skripas buvo kazakas pagal tautybę, bet vietinis. Jį vadino Skripu, nes vaikystėje jis ne tik užsiėmė boksu, bet ir lankė muzikos mokyklą".

"Paskui mirusį Pistą atvyko motina. Ji nuvežė sūnų palaidoti į kaimą, kuriame jis užaugo, - netoli, apie trisdešimt kilometrų nuo jų pozicijų. Lytikas nustebo: kaip toks neįprastas, knygas skaitęs ir džiaugėsi keista muzika Pistas, užaugo kaime. Lytikas manė, kad Pistas - miesto vaikinas".

"Donbaso karas jį piešė. Pasidarė raukšlių, rankų linijų, žingsnių atspaudų. Jis pasidarė apdaužytas, nublukęs. Dabar tiksliai žinojo savo balso garsą. Vidury veido pasklido stepinė dulkėmis paliesti akys.
Kai Vastrytskas po 4 Donbaso metų atsitiktinai pamatė savo senas nuotraukas - jį beveik supykino: jis atrodė, lyg visur ten būtų buvęs nuogas, baltas ir nustebintas".

"Lesencovas pažinojo Komandą dvi savaites ir vieną dieną. Ir tai buvo nuostabios dvi savaitės. Dėl jų verta buvo išgyventi praėjusius keturiasdešimt metų".

"Miškininkas buvo estas pagal močiutę, Lieknas turėjo totorišką mišinį, ir tik Abrikas buvo rusas. Prieš dvidešimt metų, atlikęs tarnybą kariuomenėje, Abrikas pamilo karinės tarnybos, pagal kontraktą aplankė tolimus karštus taškus; o kai prasidėjo karas - sugrįžo į vietas, kur užaugo".

"Grupę vadovavo nuostabus žmogus, šauksmas - Menininkas. Jis galėjo būti kunigu ar gyventi skitse: jis skleidė beveik matomą šilumą, buvo neapsakomai meilumą ir visada turėjo saldainių. Menininkas gimė kažkur čia, donbaso stepių, tada persikėlė į Rusiją, - o kai prasidėjo karas, grįžo atgal".

"Iš Slovjansko išėjo, Dakas šauksmas. Iš Rusijos kontraktininkų. Pas tetą ilsėjosi kaime netoli Slovjansko - ir, kai prasidėjo, iškart išvyko į savanorius".

"Jie laikė save didžios ir svarbios tiesos nešėjais, kad jų konkreti gyvenimas šioje fone atrodė beveik neapčiuopiama".