Siauras dangus, plati upė

Pasakojimas apie seną draugystę ir jos užsitęsusias nuoskaudas, apie kaulus, kurie yra spintose net pačių artimiausių, apie upės platybes ir aukštą dangų, likusį abejingą žmogiškosioms problemoms.

Mažas nostalgiškas pasakojimas vieno iš svarbiausių šiuolaikinių autorių, rašančių rusų kalba, «Rusų Bukerio» ir «Didžiosios knygos» laureato Aleksandro Iličevo. Tai kelionė į praeitį, kurią leidžiasi keli seniai draugai, plaukdamas plačios upės paviršiumi. Nebus spoileris pasakyti, kad šioje trumpoje, bet emociškai turtingoje kelionėje iš atminties dugno iškils neišgyventos nuoskaudos, neišnykę kaulai, o jaunystės žaizdos atsiskleis taip, kad tik sena draugystė galės jas išgydyti - ar galės?

Dialogų kupinas Iličevo pasakojimas - sustingęs praeities atspaudas, kuris niekada nebūna ramus.

Ir niekas neišeis įsižeidęs. Greičiau taip: ir niekas neišeis