Katarina Didžioji. Gyvenimas, pasakojamas jos pačios

«Laimė nėra tokia akla, kaip ją įsivaizduoja. O ypač atskirų asmenybių laimė dažnai būna jų savybių, charakterio ir asmeninio elgesio pasekmė…» — tokiomis žodžiais Katarina Didžioji apibendrino savo ilgą gyvenimą ir ilgalaikį valdymą (net 34 metus — ilgiau nei visi lyderiai mūsų istorijoje). Princesė iš užkampio vokiečių kunigaikštystės užgrobė Rusijos imperijos karūną, nuvertusi savo vyrą, tačiau sugebėjo paversti šalį supervalstybe, kurioje, pasak «Katarinos erelių», «jokia patranka Europoje be mūsų leidimo nesiryžo šauti». Per tris dešimtmečius, iki pat mirties, Katarina nuolat grįždavo prie savo gyvenimo užrašų, tikslindama ir papildydama juos. Imperatorės slapto prisiminimų rankraštis buvo saugomas po «Ypatingai slapta» etikete, kurią uždėjo jos sūnus Pavelas, o Nikolajus I įsakė sunaikinti visas «gėdingos dokumento» kopijas, griežtai uždrausdamas net karališkajai dinastijai jį skaityti. Uždrausti Katarinos II memuarai stebėtinai atviri net ir šiandien, tai — tikra išpažintis, savianalizė ir stiprios moters autoportretas, kur kas realistiškesnis nei garsūs oficialūs portretai, taip pat plati blizgaus dvaro gyvenimo panorama, aukštuomenės papročių, «rūpesčių» ir dvaro pramogų. Į šį leidinį įtraukti ne tik Katarinos II prisiminimai, bet ir asmeniniai didžiosios imperatorės laiškai savo favoritams — grafui Juozapui Poniatovskiui ir šviesiajam kunigaikščiui Grigorijui Potemkinui-Tavričeskiam.