Sapnai apie žemę ir dangų

Tiesmukumas, beveik vaikiškas, skyrė Konstantiną Eduardovičą Ciolkovskį nuo kitų, likusiųjų. Dėl kurtumo anksti likęs vienas su savimi, su savo mintimis, jis matavo gyvenimą ir pasaulį savo paties matu, kitaip apibrėžė ribas tarp tikrojo ir įsivaizduojamo. Ir jas trynė. Kaip idealaus svajotojo, daugiau už kitas stichijas jo neliko oras – ir skrydis. Iš šios aistros gimė oro laivų brėžiniai, kosminių laivų projektai buvimo už Žemės ribų, galiausiai važiavimas vėjo krėslo, sukonstruoto savo rankomis, ir čiuožimas ("su skėčiu!") per Okskos ledą. Su šiuo susijusios fantazijos ir skaičiavimai, ko gero, ir atnešė jų autoriui šlovę. Tačiau ne mažesnio dėmesio vertas šio universalaus žmogaus filosofija. Laikydamas skurdą palaiminimu, Konstantinas Ciolkovskis nieko nesiruošė daryti sau ir buvo be pinigų tokia pačia prasme kaip ir svajotojas. Jis nepasiduodamai – su optimizmu – žiūrėjo į priekį, ir kiekvieną savo išradimą skyrė žmonijai, kuri yra ir ateityje. Po šiuo viršeliu sujungti biografiniai K. E. Ciolkovskio užrašai ir jo filosofiniai apmąstymai.