Atstumtieji

Romano-epopėja Viktoro Hugo "Atstumtieji" (1862) — milžiniškas tekstas, be kurio neįmanoma įsivaizduoti XIX amžiaus dvasinės istorijos. Iš esmės, tai "karas ir taika" didžiojo prancūzų klasiko, tik čia atsispindi ne priešingų armijų susidūrimas, bet karas, kurį kovoja tarpusavyje gėris ir blogis žmogaus sieloje ir visuomenėje. Kurdamas "Atstumtuosius", autoriaus teigimu, pirmiausia jį jaudino trys temos: "vyro engimas... moters kritimas dėl bado, vaiko nykimas dėl nežinojimo tamsos", kas atsispindi pagrindinių veikėjų istorijose: kalinio Žano Valžano, Fantinos ir Kozetos. Fantastiškai susukta nuotykių siužetas verčia stebėti su neatsitraukiančiu dėmesiu įvykius, kurie vyksta senojo Paryžiaus gatvėse, skurdžiuose ir barikadose. Neatsitiktinai XX amžiuje buvo dešimtys "Atstumtųjų" ekranizacijų — nuo nebylios juostos "Ant barikadų" (1907) iki paskutinio filmo, kurį sukūrė Tomas Huperis.