Taip aš tapau šunimi

Sidabrinis amžius – tai turbulencijos laikotarpis, stilių kaitos era. Poetai tarsi pagauna laikmečio įtampą, revoliucijos, karo, kataklizmo laiką. Jie laužo įprastus kanonus, kurdami savo paties nelygų, iškreiptą poezijos pasaulį, kuriam nebėra rašymo ar ortografijos taisyklių. Vladimiras Majakovskis ir jo novatoriška poezija – ryškus futurizmo, revoliucijos poezijoje, naujo poezijos žanro krypties pavyzdys. Tai ateities eilėraščiai, su aiškiai išreikštu ritmu. Žodžiai tarsi išspaudžia kiekvieną lyrinio herojaus žingsnį, kuris žengia savo kelią po naujų knygų puslapiais. Majakovskis „plėšia“ eilėraščius, laužo įprastą formą, kad perteiktų naujo laiko energiją. Tai garsus žingsnių įrašas eilėraščiuose, kuris diktavo ypatingą, nutrūkusį ritmą. Akcentinis eilėraštis: eilutėse svarbu ne skiemenų skaičius, o pabrėžimų skaičius. Majakovskis – tragedijos poetas, skelbėjas ir lyrikas tuo pačiu metu. Po išorine šiurkštumo priedanga slepiasi sužeista, didelė ir labai vienašalė širdis. Šios knygos ir visos serijos „Eilėraščiai ant tapetų. Sidabrinis amžius“ apipavidalinimas – tai hommage leidiniui „Teisėjų sodas“. 1910 metais Sankt Peterburge futuristų poetai išspausdino tiražą ant tapetų atvirkštinės pusės.