Berlyno akušerė

1945 metai. Karas baigėsi, bet Esterei Pasternak viskas tik prasideda. Aušvice ji pagimdė dukrą – šviesiaplaukę Pipą, kurią atidavė vokiečių šeimai. Esterė paliko vaikui ženklą, kurio neįmanoma suklysti: po pažastimi – tas pats stovyklos numeris, kaip ir jos pačios. Dabar tarp Berlyno griuvėsių ji ieško pėdsakų: našlaičių prieglaudos, ligoninės, sąrašai – ir vaikų veidai, kuriuose jai rodosi artima. 1961 metai.

Po metų laukimo Esterė gauna šansą priartėti prie tiesos. Bet staiga miestą perpjauna Berlyno siena, ir Rytų Berlynas faktiškai „užsidaro“: galima pereiti tik su specialiomis leidimais, pasienyje – patikros, o bet koks ryšys su Vakarais tampa persekiotojų priežastimi. Ieškojimas virsta kova ne tik su laiku, bet ir su sistema, kuri sugeba išskirti amžinai. 

Širdį veriantis ir jaudinantis, „Berlyno akušerė“ – tai istorija apie šeimą, kurią istorija skyrė vėl ir vėl, ir apie meilę, galinčią laukti ilgiau nei vyksta karai ir stovi sienos.