Tėtis Sergejus

Rostovo sritis, Bogdanovo kaimas, Upelis Viršutinis Donietis, begaliniai švendrų krūmynai, Čechovo liūdesys, išplitęs ore. Būtent čia jaunasis dvasininkas tėtis Sergejus gavo savo parapiją, o tiksliau, jis buvo čia ištremtas dėl konflikto su bažnyčios vadovybe. Tėčiui Sergejui viskas atrodo keista, o jis pats ne savo vietoje: važinėja mėlynu „Tesla“, nešioja madingus sportbačius, paprasti vietinės gyventojų skausmai ir džiaugsmai jį gąsdina. Nepaisant „pasaulietinių“ atributų, Sergejus yra giliai tikintis žmogus, kadaise neturėjęs abejonių dėl savo pašaukimo, bet dabar atsidūręs giliame krizėje. Po truputį dvasininkas įsitraukia į aplinkinių žmonių reikalus: verslininko Dubrovo, kuris devyniasdešimtaisiais metais pakilo nesąžiningais darbais, senukų ateistų ir paauglio, alkoholikės sūnaus. Jam ne kartą teks priimti sunkų pasirinkimą, per kurį jis vėl atras savo kelią.

„Tėtis Sergejus“ – subrendusi, gili proza, paveldinti rusų realizmo tradicijas, pirmiausiai Čechovo, ir rusų modernizmo. Skausminga, persmelkianti intonacija, kuria Marina Čufistova kalba apie žmonių poelgius, ištirpsta liūdname stepės peizaže.