Šiaurės klajūnai

Amerikiečių rašytojas, medžiotojas, keliautojas ir gamtininkas Džemas Oliveris Kervudas pateko į literatūros istoriją kaip klasikas nuotykių ir gyvūnų prozos srityje, kurių knygos stovi greta «Kaskadų šauksmo» ir «Baltojo kramtymo» Džeko Londono bei «Pasakojimų apie gyvūnus» Ernestos Setono-Tompsono. Kervudo kūrinių temos, siužetai ir personažai kilę iš tolimų Šiaurės Kanados ir Aliaskos miškų, kur autorius praleido didelę savo gyvenimo dalį.

Romano «Šiaurės klajūnai» (1919) pagrindiniams herojams — naminiam šuniukui Mikiai ir meškiukui Neevai, atsitiktinai atsidūrusiems kartu miške, tenka išgyventi seriją sunkių ir pavojingų, ant mirties ribos svyruojančių išbandymų, kurių metu jie subręsta, drąsėja, mane glaudžia ir išmoksta tarpusavio pagalbos. Romane «Šiaurės brūzgynuose» (1922) pasakojama apie nelengvą drąsiojo ir kilnaus plėšiko Rodžerio Mak-Kėjaus, jo jaunos mylimosios Neidos ir jų ištikimo šuns Piterio Hromulio kelionę, persekiojamus Karališkosios jojikų policijos, per visą Kanadą — iš pietų į šiaurę ir atgal, per vėjuotas ir snieguotas Šiaurės Amerikos tundros platybes…