Slaptaraštis. Nabokovas. Archyvas. Požiūris

Vladimiras Nabokovas priešinosi savo prozos skaitymui per eskizų ir juodraščių prizmę. Tačiau sudėtinga jo kūrinių naratyvinė struktūra, jų stiliaus išmoningumas ir ontologinė daugiaprasmiškumas kartais gali atsiverti skaitytojui tik lyginant pirminį sumanymą ir galutinę meninių tekstų versiją, nesvarbu, ar tai būtų romanas, apysaka ar autobiografinis naratyvas. "Slaptaraštis: Nabokovas. Archyvas. Požiūris" yra archyvinės interpretacijos patirtis jo kūriniuose, parašytuose 1930-ųjų pabaigoje - 1950-ųjų viduryje: memuaruose "Kiti krantai", romanuose "Tamsus kambarys", "Nelegalių vaikų ženklu" ir "Pnin" bei apysakose "Ultima Thule", "Vainų seserys" ir "Lans" naudojant kruopščiai paslėptus Nabokovo rankraščiuose, dienoraščiuose ir laiškuose kodus arba "raktus". Tyrimas apima 1951 metų Dienoraščio publikavimą ir analizę, autorės atmesto romanno "Tamsus kambarys" pabaigos juodraštį, V. E. Nabokovos esė "Apie Dmitrijaus vaikystę", sumaniai įpintą į paskutinį autobiografijos skyriaus, taip pat Nabokovo korespondencijos su žurnalo "New Yorker" redaktore Katarina White apžvalgą, kuri apšviečia "Pnin" paslaptis.