Gliukas

Kristofas Vilibaldas Gliukas (1714-1787) – vienas iš genijų, kurie apibrėžė muzikos meno vystymosi kelius XVIII amžiaus antroje pusėje. Šiuolaikiniai žmonės manė, kad jis atliko revoliuciją muzikoje. Gliuko reformą operos žanre pradėjo jaudinanti meilės istorija – „Orfėjas ir Euridikė“ (1762) ir baigėsi baisią ir aistros kupina tragedija „Ifigenija Tavaride“ (1779). Tačiau kelias į reformą buvo ilgas ir žvyrinas: jaunystėje Gliukas dirbo kunigaikščių kapelose, dirbo klajojančiose trupėse, rašė muziką Vienos dvaro šventėms. Jo kūryba žavėjosi imperatoriai ir kunigaikščiai, filosofai ir poetai, pasaulietinės damos ir enciklopedistai.

Maskvos konservatorijos profesoriaus Larisos Kirilinos knyga pasakoja apie tai, kaip miško darbuotojo sūnus iš atokios Bavarijos kaimo, nuosekliai sekdamas savo pašaukimu, užkariavo Italiją, Austriją ir Prancūziją, o gyvenimo pabaigoje tapo visos išsilavinusios Europos dievuku.