Izo

«Katės akys buvo nedidelės migdolo formos, ir pagal jas nebuvo galima suprasti, ar ji nusiminusi, ar ne. Visi tai gali pastebėti pagal akis, o tik pagal Katės - ne, nesistengiant.
Svetos piešiniai vaizdavo žmones su migdolo formos, nieko nerodančiomis akimis, ir mama, jei jai pavykdavo pažvelgti į jos užrašus, sakydavo: «Nėra jokios prasmės, aš jokios prasmės nematau! Anksčiau tavo portretuose bent nuotaika buvo perteikiama!» Ir Svetai būdavo mąstyti: «Vadinasi, man pavyksta piešti Katę!»
Iš visų, kuriuos Svetė pažinojo, Katė nebuvo panaši į nieką».

Pasakojimas «Izo» Evgenijos Basovos apie besąlygišką priėmimą, kuris kartais akina ir net gali pražudyti, 2018 metais užėmė pirmą vietą literatūriniame konkurse «Knygur», o pati Evgenija Basova buvo nominuota prestižinei tarptautinei literatūrinei Astrid Lindgren premijai.