Rožinė. Spalvos istorija

Nors rožinė spalva dažnai pasitaiko gamtoje, Europoje ji buvo retenybė iki XIV amžiaus: tapyboje, aprangoje ir kasdieniame gyvenime ji beveik nebuvo naudojama. Viskas pasikeitė prasidėjus egzotiškos dažų medžiagos – bernambuko – importui į Europą, o vėliau – plėtojantis floristikai: tik XVIII amžiuje pavyko išvesti tikrų rožinės spalvos rožių veislių. Būtent tada spalva ir gavo savo pavadinimą iš gėlių pavadinimo.

Kada ir kaip rožinė tapo „moteriška“ spalva? Kaip jos formavimasis buvo susijęs su mada, botanika, heraldika ir religinė simbolika? Kodėl viduramžiais ji labiau asocijavosi su vyriškumu, o XX amžiuje tapo estetinių, socialinių ir ideologinių pokyčių centru? 

Remdamasis gausiais šaltiniais, autorius atskleidžia sudėtingą ir prieštaringą rožinės spalvos likimą – nuo urvų piešinių ir antikinių vazų iki Barbės lėlės. 

Mišelis Pasturo – žymus viduramžių istorikas, praktinės aukštųjų mokslų mokyklos Paryžiuje profesorius. Anksčiau leidykloje „NLO“ jau buvo išleistos jo knygos „Mėlyna“, „Juoda“, „Raudona“, „Žalia“, „Balta“ ir „Geltona“, taip pat „Velniška medžiaga. Juostelių ir dryžuotų audinių istorija“.