Architektūrinis šiurpumas: šiuolaikinės benamystės eksperimentai

Kodėl modernųjį miestą mes dažniau laikome neraminančia, o ne jaukia erdve? Kodėl XX amžiaus pabaigos architektai pamilo kampuotus ir aštrius formas, kodėl projektuojamos pastatų, kurie atrodo tarsi sklinda į gabalus? Entonis Vidleris demonstruoja, kaip architektūroje atsispindi išstumiamos baimės prieš ateitį, „nepasitenkinimas kultūra“, frustracija dėl politinio bejėgiškumo jausmo. Knygos tyrimo objektais tampa XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio architektūrinio avangardo lyderiai, šiandien jau pripažinti klasikai: Piteris Aizenas, Remas Kolhas, Liz Diler ir Rikardas Skofidijus, Bernardas Čumis, Džonas Heidukas, Coop Himmelb(l)au biuras. Autoriaus dėmesio centre - šiurpumo sąvoka, kurią įvedė Freudas ir kuri kyla iš gotikos romano tradicijos ir XIX amžiaus siaubo literatūros. Vidleris seka, kaip nerimo, dviprasmybės, namų komforto praradimo ir pačios žmogaus tapatybės nykimo motyvai pamažu pereina iš literatūros ir psichoanalizės į architektūrinę formą. Kiekviena knygos skyrius - atskiras esė, tiriančios įvairius šiuolaikinio miesto žmogaus jautrumo aspektus. Entonis Vidleris (1941–2023) - architektūros teoretikas ir istorikas.