Ką myliu, to čia nėra

Ši knyga – kartos portretas. „…suskirstyta ir iš dalies nužudyta, be jaukumo, komforto, viduje svetima valdžiai ir visiškai nuo jos priklausoma, atskirta po bausmės baimės nuo savo praeities – ir vis dėlto išlaikiusi dvasios aukštį ir humoro jausmą ir tai, kas painiai vadinama „intelektualumu“, o kalbant konkrečiau, gebėjimą galvoti apie bendrą gerovę ir užjausti artimą ir tolimą be jokios naudos sau“.

Sergejus Jurskis prisimena neįkainojamus momentus, praleistus su Georgijumi Tovstonogovu ir Fainu Ranevskaja, Michailu ir Sofija Šveiceriais, Aleksandru Volodinu ir Simonu Markišu, kurie pasirodo prieš mus ne kaip paminklai, o kaip žmonės, kurie mylėjo, neapkęso, diskutavo ir klydo, džiaugėsi ir gedėjo – vienu žodžiu, gyveno.