Mirtis Viduramžiais. Kova su demonais, daugiaakių angelų ir mirusiųjų šokiai

Kokia buvo mirtis krikščioniškoje Europoje kur nors XV amžiuje? Ne tik išsiskyrimas į nebūtį – kaip daugeliui iš mūsų šiandien. Kadaise ji buvo išlaisvinimas iš žemiškų nesklandumų. Tada – „krizė“, asmeninė Teismas. Neabejotinai – labai svarbus įvykis gyvenime. Ir netgi Tiesos fenomenas.

Naujoji istoriko-medinologininko Igorjaus Lužetsko knyga – tai įdomi pasakojimas apie Europos tradiciją mirties sampratą: nuo Antikos, be kurios Viduramžių nesuprasti, iki jų pačių – ir iki mūsų dienų. Tai istorija apie dvasininkus, kapines ir kapavietes, antkapių skulptūras, angelus ir demonus, kurie mąstė apie sielą. Istorija apie „mirties meną“ – ir apie tai, kaip žiūrėti į mirtį, prisimenant Dievą.

Kuo skiriasi paprasta mirtis, sielos mirtis ir mirtis dėl nuodėmės? Ar mirtis gali būti „gerovė“? Kaip atsitiko, kad Gennomo slėnis po Jeruzale tapo pragaru? Kaip krikščionys ruošėsi mirti ir kas tariamai vyko su jais mirimo akimirka? Ir kodėl kiekvieno žmogaus mirtis – tai Kristaus Kryžiaus mirties atvaizdas?

Sužinosite, kaip mirtis buvo samprotaujama antikinėse, judaizmo ir krikščioniškose tradicijose, kaip žmonės įsivaizdavo sielą ir patį mirimo procesą – ir kaip jaudinosi, bet nesuklupo dvasioje prie neapibrėžtos tuštumos, kurią sukuria mirtis.


- Visiems, kas domisi Antikos ir viduramžių Europos istorija.
- Tiems, kam įdomi evoliucija žmogiško požiūrio į mirtį.
- Tiems, kam įdomi kultūra jos neįprastais aspektais.