Menininkai turi susivienyti. Bendradarbiavimai 1978–2016

Bendradarbiavimai 1978–2016

Antroji Vadimo Zacharovo pokalbių su filologe ir daugelio projektų bendraautore Marija Porudominska knyga skirta gausiems Vadimo bendradarbiavimams su žinomais Maskvos konceptualiaisiais menininkais Igoru Lutzu, Viktoriumi Skersiu, Nadežda Stolpovska, Jurijumi Albertu, Sergejumi Anufrievu, Pavelu Peppershteinu, Andriumi Monastyrskiu, Jurijumi Leidermanu, Ivanu Čuikovu ir Sabina Hensgen nuo 1978 iki 2009 metų. Knygoje taip pat pasakojama apie bendradarbiavimą su kompozitoriumi Ivanu Sokolovu (1997–1998, 2006–2007) ir darbo patirtį su vokiečių menininku Niklasu Nitzke (2010–2016).

Šios leidinio esmė ir prasmė – parodyti beribį eksperimentų srautą mene, kurie dažnai buvo vykdomi lygiagrečiai, o kartais prieš pagrindinę Zacharovo kūrybinę veiklą, aprašytą pirmoje knygoje – «Menininkas turi mąstyti!». Be šių eksperimentų, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo sėkmingi, sunku įsivaizduoti pilnavertę kūrybą. Bendradarbiavimas – tai metodas, leidžiantis ištrūkti iš autoriaus aklavietės, nukrypimas nuo nusistovėjusio kelio. Šioje knygoje mes bandome kalbėti apie sąvokos «laisvė» išlikimą bendrose kūrybinėse laboratorijose. Pasak Vadimo Zacharovo, bendradarbiavimas – pats demokratiškiausias kūrybinis metodas, kokį tik galima įsivaizduoti. Jame yra kur kas platesnė kūrybos paletė nei uždarose praktikoje. BET! Bendradarbiavimas, kaip stiprus narkotikas, gali privesti ir prie hospitalizavimo.