Žvakė degė ant stalo...

Boris Pasternakas — poetas, kuriam žodis tapo gyvenimo kvėpavimu. Jo eilėraščiai gimsta iš akimirkos, bet yra nukreipti į amžinybę: juose skamba gamtos šviesa, minčių įtampa ir žmogaus jausmo virpėjimas.

Knyga apima lyriką, kur gyvas pasaulio pojūtis sujungtas su reta kalbos muzikalumu. Pasternakas mato poeziją kaip buvimo būdą — ir todėl jo eilutės skamba kaip išpažintis, kaip įkvėptas liudijimas apie grožį ir trapumą egzistavimo.