Moterys, katė ir šuo

Kas gali būti baisiau už vienatvę? Kai neturi su kuo pasikalbėti, išskyrus šunį? Kai tavo vienintelis sūnus nuo tavęs nusisuko ir, atrodo, niekam visame pasaulyje tu nereikalinga, o viskas geriausia jau praeityje?

Evgenija ne kartą buvo girdėjusi, kad taip nutinka, bet niekada nemanė, kad tai nutiks jai. Tačiau – nutiko. Ir dabar reikėjo galvoti, kaip gyventi toliau, kaip susidoroti su liūdesiu, kuris užplūsta taip dažnai ir taip ne vietoje.

„Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome“. Šią frazę Antoine de Saint-Exupéry mes kartojame taip dažnai, kad ji tapo nusidėvėjusia, net banalia. Bet nėra kito recepto nuo vienatvės, kaip surasti žmogų, kuriam yra dar blogiau nei tau, ir – padėti, šildyti, „prisijaukinti“. Nudžiuginti smulkmenomis: karštos sriubos lėkšte šaltu oru, paprastu olivje naujų metų naktį, šviežiai nuplautomis grindimis ir puošniu eglių medžiu.

Evgenijai tai tapo receptu nuo liūdesio, vaistu nuo vienatvės.