Kryžius ir kompasas. Kraujo kronikos pasaulinės kolonizacijos Atlantikos

XV a. Portugalų keliautojų plaukimai suteikė pradžią garsiajai Didžiųjų geografinių atradimų epochai, pakeitusiai pasaulio istorijos tėkmę. Ieškodami naujų vertingų prekių šaltinių, europiečiai tyrinėjo jūrų maršrutus, kovojo dėl įtakos sferų ir net atrado visus žemynus. Nuo momento, kai Bartolomeu Diasas atrado kelią aplink Afriką, ir Christophorus Kolumbas atrado Ameriką, audringi Atlantikos vandenys tapo tikru idėjų, kultūrų ir civilizacijų lydykla. Čia vyko karai ir buvo sudaromi sandoriai, buvo užkariaujamos naujos teritorijos ir kovojama prieš metropolijas, prekybą cukrumi, prieskoniais ir žmonėmis.

Ši knyga — nešališka ir tuo pačiu įtraukianti Europos trijų žemynų: Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos užkariavimo kronika. „Atlantika tapo atviru sąveikų pasauliu — tiek taikių, tiek smurtinių; pasauliu, kuriame judėjo žmonės ir kiti gyvi organizmai (gyvūnai, augalai, mikrobai), taip pat prekių, idėjų, kapitalo, žinių, praktikų ir vaizdinių mainų pasauliu…

Per daugybę persipinančių ryšių Atlanto pasaulis pamažu plėtė savo įtaką toli už savo krantų, paliesdamas daugybės žmonių likimus, nepriklausomai nuo to, ar jie to suvokia, ar ne. Labai tikėtina, kad Bostono prekeivis, Nanto uosto darbininkas, vergas iš Jamaikos, indėnas iš Meksikos sidabro kasyklų arba net don Miguelis de Castro būtų buvę labai nustebinti sužinoję, kad priklauso tam pačiam pasauliui“ (Erikas Schneckenburg).