Pasaka apie Hodžą Nasreddiną

Knygoje pateikiama Leonido Vasiljevičiaus Solovjovo (1906–1962) diologija „Pasaka apie Hodžą Nasreddiną“. Joje garsus turkų folkloro herojus pasirodo kaip drąsus ir pasiaukojantis vargšų gynėjas. Hodža Nasreddinas meistriškai apgaudinėja neteisingo teismo sprendimus, atlieka žygdarbius meilės vardan ir su švelniu humoru svarsto apie gyvenimą. Ryškios spalvotos iliustracijos, atspindinčios istorijos apie gudrų paprastą žmogų unikalumą, sukurtos dailininko Timuro Irekovičiaus Šagiahmedovo (1984).

Prozininkas ir dramaturgas Leonidas Vasiljevičius Solovjovas (1906–1962) gimė Libano šalyje inspektoriaus Imperatoriškojo ortodoksų palestiniečių draugijos šeimoje. Netrukus po to, kai berniukas atėjo į pasaulį, jo šeima grįžo į Rusiją: ten Samaros gubernijoje Leonido tėvai užsiėmė mokymu. Jaunuoliui buvo apie penkiolika metų, kai jo šeima turėjo palikti savo namus dėl bado Povolgyje. Jie persikėlė į Kokandą, kur būsimasis rašytojas susipažino su Centrinės Azijos kultūra. Leonidas, nuo mažumės mėgęs skaityti apie nuostabius drąsių herojų nuotykius, buvo sužavėtas rytų pasakomis, triukšmingais turgavietėmis, spalvingais peizažais ir vietiniais tautiniais papročiais. Kokande jis baigė mokyklą ir įstojo į mechanikos technikumą, tačiau gauta specialybė jo nesužavėjo. Leonidas pradėjo rašyti straipsnius laikraščiui „Turkestano tiesa“ (vėliau – „Rytų tiesa“), o vėliau tapo jame specialiuoju korespondentu. Daug laiko Solovjovas praleido keliaudamas po Turkestaną, rinkdamas turkų tautų folklorą. Gautus medžiagas jis naudojo ne tik publikacijoms laikraščiuose ir žurnaluose, bet ir savo pasakojimų, romansų ir romanų rašymui. 1932 metais jis baigė literatūros scenarijaus fakultetą Maskvos kino institute. Pasinėręs į Maskvos literatūrinį gyvenimą, Solovjovas pradėjo leisti savo pirmuosius kūrinius; jis rašė scenarijus, bandė save dramaturgijoje. Azijietiškos motyvai, vis dėlto, visada užėmė svarbią vietą rašytojo gyvenime ir dažnai pasirodydavo jo kūryboje. 1940 metais pasirodė pirmasis knyga apie Hodžą Nasreddiną, atnešusi Solovjovui neišdildomą šlovę – „Ramybės pažeidėjas“. Jos pagrindiniu herojumi tapo turkų pasakų personažas, didelis linksmuolis, išmoningas ir sarkastiškas, kuris negali likti abejingas kitų nelaimei ir neatsidūsta kovoti už teisingumą. Antrojo pasaulinio karo metu Solovjovas buvo karininkas Juodosios jūros laivyne, o po karo rašytojas buvo suimtas ir išsiųstas į pataisos stovyklą. Ten jis parašė antrą diologijos dalį – „Buriuotas princas“. Šią knygą skaitytojai priėmė su ne mažesniu susižavėjimu nei pirmąją, ir 1956 metais, jau po išleidimo į laisvę, rašytojui pavyko paskelbti visą diologiją viename leidime. Istorija apie žavų būcharą klajoklį, kuris gelbsti engiamus vargšus nuo turčių savivalės ir išjuokia gobšų emyrų ydas, apskriejo visą pasaulį. Ji buvo ekranizuota, versta į įvairias kalbas ir ne kartą perleista. Šiame leidime neįtikėtini turkų legendų herojaus nuotykiai ir Rytų tradicijų grožis užfiksuoti nuostabiose spalvotose iliustracijose, sukurtose Timuro Irekovičiaus Šagiahmedovo (1984).