Sodas, Fourier, Loyola

Skelbdamas autoriaus mirtį, Rolandas Bartas knygoje «Sodas, Fourier, Loyola» (1971) kreipiasi į trijų asmenybių gyvenimą ir tekstus, visiškai nesusijusius tarpusavyje nei biografiškai, nei konvencinės literatūros ir filosofijos istorijos terminais. Sujungdama viename triptike prakeiktą filosofą-liberatą de Sada, didį utopistą Šarlį Fourier ir šventąjį jėzuitą Ignacijų de Loyola, Bartas juos pristato kaip «įkūrėjus» kalbų — logotetų, kurie jam rūpi ne kaip «teigėjai», bet kaip gramatikos kūrėjai — rašymo mašinos, įkūnijančios kalbos performatyviąją galią. Visi trys veiksmai nėra susiję su vidiniu, bet kuria išorinį: erdvę, kūną, režimą. Pilyje, vienuolyne, falansteryje skaitytojui siūloma patirti įžvalgas iš teksto — suvokti ir pasisavinti ne jo turinį, bet jame įdiegtas diskursines formules, fantazmato tvarką, išprojektuotą į kasdienybę,  — gyventi kartu su Sadu, Fourier, Loyola.