Kraštovaizdis

Romanas "Kraštovaizdis", pirmą kartą paskelbtas 1869 metais, sukėlė didžiulį skandalą Rusijos rašytojų aplinkoje: Turgenevas atvirai apkaltino autorių jo motyvų pasisavinimu ir net visų siužetinių linijų, — Gončarovas atsakė atakuodamas, apkaltinęs patį Turgenevą "Kraštovaizdžio" plagiatu, su kuriuo jis buvo susipažinęs rankraščiuose. Tačiau dabar, kai šios aistros seniai nurimo, o abiejų kūrinių savarankiškumas ne kartą įrodytas literatūros kritikų, niekas netrukdo skaitytojams mėgautis audringomis ir šiek tiek ironiškomis aistromis, srovenančiomis nesenstančio romano puslapiuose. Menininkas Borisas Rayskis, įsivaizduojantis save tarsi "idėjiniu donžanu", mato savo aukščiausią tikslą tuo, ką pats vadina "moters pabudimu aistroms". Tačiau jo numatytos "pabudimo" aukos kažkaip neskuba kristi po sukčiaus kojomis — graži jauna našlė leidžia romaną su kitu, o jaunoji Boriso, dvarininkės Berežkovos, auklėtinė Marfinka, mielai pasirenka ramų šeimos laimę su teigiamu ir turtingu jaunuoju gerbėju. Kai į Berežkovos dvarą Malinovką sugrįžta vyresnioji Marfinkos sesuo, paslaptinga ir uždara Vera, įvykiai ima visiškai kitokį posūkį — nepasisekęs viliojantis Rayskis įsimyli ją rimtai ir tikrai…