Kontaktų formulė

Sankt Peterburgo fantastikos mokykla suteikė žanrui daugybę šlovingų vardų. Boris Strugackij, Georgijus Martynovas, Ilja Varšavskis, Vadimas Šefneris, Aleksandras Šalimovas… Tačiau vienas iš jų iš tiesų išsiskiria, ir ne todėl, kad jo savininkė – moteris. Olga Larionova šeštajame dešimtmetyje staiga spindėjo fantastiškame danguje taip ryškiai, kad akimirksniu laimėjo didelį gerbėjų ratą. „Leopardas iš Kilimandžaro viršūnės“, mes kalbame apie jį – apie romaną, kuris, ekspertų nuomone, „ne tik laikomas viena geriausių Larionovos knygų, – drąsiai galima jį įtraukti į pasaulinės fantastikos lobyną. Jei rašytoja būtų amerikietė, jai neabejotinai būtų atitekę „Hugo“ arba „Nebula“ (o gal net abu) apdovanojimai“. Jos kūriniai nebuvo leidžiami dažnai, tačiau beveik kiekvienas iš jų, pasirodęs tais skurdžiais fantastikos laikais (šeštajame – aštuntajame dešimtmetyje), buvo tiesioginė pramušimo taikinys – t.y. į skaitytojų širdis.