Maskvos Rusija. Nuo kunigaikštystės iki imperijos XV—XVII a.

Rusijos likime antroje XV—XVII amžiaus pusėje sumaišyti vienodomis proporcijomis žemė ir dangus, aukštas ir žemas, mokslininko raštininko piešinys, tiksliai atkurantis upių, ežerų, miškų linijas neseniai ištirtose žemėse, ir šventojo vienuolio gyvenimas, pirmo apsigyvenusio ten. Žvelgdami į žemėlapį, nesunku įsitikinti, kad dar viduryje XV amžiaus Maskvos Rusija buvo mažas, vargingas, retai apgyvendintas šalis. Tačiau XVI amžiaus pradžioje iš jos išaugo didžiulė galia, o XVI ir XVII amžių sandūroje ji virto milžiniška valstybe. Būtent geografinė aplinka vietinės „europietiškos“ Rusijos prisidėjo prie to, kad XVI—XVII amžiais nepaprastai greitai buvo kolonizuojama Rusijos Šiaurė, Uralas ir Sibiras. Tačiau reikalas ne tik geografijoje. Maskvos karalystės struktūra buvo grindžiama tikėjimo akmeniu, pradrąsinta ortodoksija visomis kryptimis. Tai, kad ji ilgą laiką buvo užpildyta naujojo Izraelio, Trečiojo Romos, Švariosios Dvasių jausmu, suteikė jai mobilizuojančią tikslą ir egzistavimo prasmę.