Papyrosas

Šis pasakojimas — bandymas pasivyti ir tęsti knygų medžiotojų nuotykius. Norėjau pabandyti įsilieti į jų gretas, persekiojant prarastas rankraštis, nežinomas istorijas, nutylėtus balsus. Neįmanoma, kad jie buvo tik šunys, tarnaujantys valdovams, kamavusiems nuo didybės kliedesių, nesuvokė savo užduoties svarbos, laikė ją kvaila ir naktimis po atviru dangumi, kai laužuose geso paskutiniai žarijų, murkė, sakydami, kad jiems nebeįmanoma rizikuoti gyvenimu dėl šizofreniko svajonių. Tikriausiai jie mieliau būtų leidę laiką užsiimant veikla, kuri pažadėjo lengvesnį pakėlimą: slopinti sukilimus Nubijos dykumoje arba tikrinti krovinius Nilo barese. Taip ar kitaip, įtariu, kad, persekiojant visas pasaulio knygas, tarsi pasklidusių lobio dalelių, jie, patys to nežinodami, užtikrino mūsų pasaulio pagrindus.